Džeinė Bolein, Vestminsterio rūmai, 1540 m. birželio 24 d.

Mes sėdime karalienės kambaryje, tylėdamos siuvame marškinius vargšams. Katerinos Hovard vieta tuščia, ji jau visą savaitę gyvena pas senelę Norfolk Hauze. Karalius beveik kiekvieną vakarą lankosi pas ją, pietauja, lyg būtų ne karalius, o paprastas vyras. Henrikas vyksta karališka barža, atvirai, nesistengdamas slėpti savo tapatybės.

Visas miestas ūžia nuo žinios, kad karalius, praėjus vos pusei metų nuo vestuvių, susirado meilužę iš Hovardų giminės. Stebėtina, bet tai nieko nepiktina: jeigu karalius susirado meilužę, karalienė turėtų būti nėščia, ir viskas gerai šiame palaimintame pasaulyje. Tiudorų sūnus ir įpėdinis karalienės pilve, o karalius smaginasi kitur, kaip yra pratęs. Tie iš mūsų, kurie žino tiesą, netgi nebando mėgautis malonumu paaiškinti neišmanėliams. Mes žinome, jog Katerina Hovard nuo juokingų karaliaus gundymų dabar saugoma kaip nekalta mergina. Mes žinome, jog karalienė tebėra nepaliesta. Mes nežinome tik to, ko negalime žinoti — kas bus toliau.

Karaliui išvykus, dvariškiai tapo nevaldomi, ir kai karalienė Ana su damomis išeina į savo valgomąjį, valgomojo gale sostas lieka tuščias. Menė ūžia kaip avilys, verda nuo gandų ir paskalų. Visi nori būti nugalėtojų pusėje, bet niekas nežino, kas jais taps. Prie didžiųjų stalų yra tuščių vietų, nes kai kurios šeimos iš viso paliko rūmus. Iš baimės arba pasibjaurėjusios nauja grėsme. Visi, kas garsėjo kaip popiežiaus šalininkai, išsilakstė po savo dvarus provincijoje... Tie, kas linko prie reformų, dabar bijo, kad Hovardų merginą savo favorite išsirinkęs ir Stefanui Gardneriui pavedęs sukurti maldas karalius nusisuko nuo reformatorių, o jų idėjinis vadas arkivyskupas Kranmeris išėjo iš mados. Rūmuose liko vien oportunistai ir nutrūktgalviai. Atrodo, kad, pašlijus tvarkai, visas pasaulis susipainiojo. Karalienė stumdo maistą lėkštėje auksine šakute žemai nuleidusi galvą, lyg vengtų smalsių žmonių, atėjusių pasižiūrėti į apleistą, paliktą vieną, galbūt paskutinį vakarą rūmuose ar net paskutinį vakarą šioje žemėje gyvenančią monarchę.

Mes grįžtame į savo kambarius, vos tik nukraustomi stalai. Jokie pasilinksminimai po pietų nerengiami, nes karaliaus nėra ir neliko ką linksminti. Atrodo, kad be karaliaus nėra nei karalienės, nei dvaro. Viskas pasikeitė. Visi laukia dar didesnių permainų. Niekas nežino, kas nutiks, ir visi laukia pavojaus signalo.

Nuolat girdime kalbas apie naujus suėmimus. Šiandien pasiekė žinia, kad į Tauerį nuvežtas lordas Hangefordas, o išgirdusi apie jo nusikaltimus, pasijutau tarsi iš vidurvasario saulės įėjusi į ledainę. Jis kaltinamas gamtai prieštaraujančiu elgesiu kaip ir mano vyras — sodomija su kitu vyru. Jis apkaltintas savo dukters prievartavimu, kaip Džordžas buvo apkaltintas kraujomaiša su savo seserimi Ana. Jis apkaltintas išdavyste ir karaliaus mirties pranašavimu, kaip Džordžas su Ana. Galbūt žmona bus pakviesta liudyti prieš jį, kaip pakvietė mane. Nusipurtau apie tai pagalvojusi ir turiu sukaupti visą valią, kad tyliai sėdėčiau karalienės kambaryje ir dailiai dygsniuočiau marškinių pakraščius. Ausyse dunda būgnai, nuo kraujo kaista žandai, lyg karščiuočiau. Viskas kartojasi iš naujo, karalius Henrikas atsisuko prieš savo draugus.

Vėl nuleidžiamas kraujas, pateikiami kaltinimai tiems, kurių valdovas nebenori matyti akyse. Kai paskutinį kartą Henrikas keršijo, ilgas jo neapykantos laikotarpis nusinešė mano vyrą, dar keturis kitus ponus ir Anglijos karalienę. Kas gali abejoti, jog karalius vėl taip pasielgs? Bet kas žino, ką šįkart jis pasmerks?

Vienintelis garsas karalienės kambariuose — tuzino adatų, lendančių pro storą audinį, čiužėjimas. Baigėsi visas juokas, muzika, žaidimai, anksčiau pripildydavę mūsų kambarį iki skliautų. Nedrįstame prasižioti. Karalienė visuomet įsitempusi, kalbėdama renkasi žodžius. Dabar, šiomis šiurpiomis dienomis, ji daugiau nei taktiška, ji tarsi suakmenėjusi iš siaubo.

Man jau yra tekę patirti karalienės siaubą, aš jau žinau, ką reiškia gyventi pas karalienę, kai visi rūmai laukia, kas bus. Žinau, kaip vogčiomis susižvalgo damos, kai žino, jog karalienė bus išvežta. Ir kuri nebijo, kad ją ištiks toks pat likimas?

Karalienės kambaryje yra kelios tuščios kėdės. Katerinai Hovard išvykus kambariai nutilo, tapo nuobodesni. Ledi Lail tai slapstosi, tai ieško naujų draugų, kurie drįsta ją, apsirgusią nuo verkimo, pripažinti. Ledi Saufhempton surado pretekstą išvykti. Ji bijo, kad vyras paklius į karalienei paspęstus spąstus. Juk jis buvo antras Anos Klevietės bičiulis, kai ši atvyko į Angliją. Ana Baset sugebėjo susirgti po tėvo suėmimo ir gydosi pas gimines. Katerina Keri iškviesta iš rūmų be įspėjimo. Tuo pasirūpino jos motina, geriau nei kuri kita išmananti rūmų politiką. Marija Noris išvyko savo motinos, kuriai šie įvykiai taip pat atrodo gerai pažįstami, kvietimu. Visos tos, kurios karalienei žadėjo ištikimą draugystę, dabar dreba, kad tik ji, primindama tai, nenusitemptų ir jų kartu su savimi. Visos jos damos bijo pakliūti į spąstus, paruoštus sugauti karalienę.

Visos, išskyrus tas, kurios žino, jog yra ne aukos, o patys žabangai. Karaliaus agentės karalienės kambariuose yra trys: ledi Rutland, Katerina Edžkomb ir aš. Kai Ana bus suimta, mes trys liudysime prieš ją. Taigi esame saugios. Bent jau mums trims niekas negresia.

Dar nežinau, ką turėsiu paliudyti, tik tiek, kad reikės prisiekti dėl užrašyto teiginio. Man tai nerūpi. Klausiau savo dėdės hercogo, ar galėčiau nesutikti, bet jis atsakė, kad turėčiau džiaugtis, jog karalius vėl pasirinko mane savo patikėtine. Nemanau, kad mano žodžiai ar darbai ką nors pakeistų. Pasiduodu. Plūduriuosiu kaip pliauska karaliaus užgaidų upėje. Stengsiuos laikyti galvą virš vandens ir gailėsiuos tų, kurie nuskendo. Prisipažįstu, jeigu reikės, laikysiuos virš vandens, nustūmusi kitus žemyn, kad tik galėčiau įtraukti oro. Laivui sudužus kiekvienas skęstantis galvoja apie save.

Pasigirsta grėsmingas beldimas į duris, ir kažkuri mergina suklykia. Mes visos pašokame ant kojų, įsitikinusios, kad už durų kareiviai, atėję su įsakymu mus suimti. Dirsteliu į karalienę. Ji balta, baltesnė už druską. Dar nesu mačiusi tokios baltos moters, tik mirusią. Jos lūpos iš baimės net mėlynos.

Durys atsiveria. Tai mano dėdė, Norfolko grafas, išblyškusiu pailgu it lavonas veidu po juoda skrybėle, su kuria jis primena budelį.

— Jūsų didenybe, — taria jis, nusilenkdamas karalienei.

Ana susverdėja kaip sidabrinis berželis. Priėjusi jai prie šono paimu už rankos, kad būtų tvirčiau. Pajuntu, kaip ji sudreba man prisilietus, ir suprantu, jog karalienė pamanė, kad laikysiu ją, kol hercogas ištars nuosprendį.

— Viskas gerai, — šnipšteliu, nors tai anaiptol nereiškia, kad gerai. Mes visos žinome, kad pustuzinis karaliaus sargybinių stovi koridoriuje, už durų.

Ana iškelia galvą, išsitiesia visu ūgiu.

— Labas vakaras, — sako juokingu savo akcentu. — Milorde hercoge.

— Ateinu iš Slaptosios tarybos, — sako jis. Balsas slidus tarsi laidotuvių šilkas. — Apgailestaudamas turiu jums pranešti, kad mieste prasidėjo maras.

Karalienė suraukia kaktą, įsiklausydama į hercogo žodžius. Ji tikėjosi ne visai to. Damos sukruta, mes visos žinome, kad jokio maro nėra.

— Karalius nerimauja dėl jūsų saugumo, — lėtai tęsia hercogas. — Jis įsako jums persikelti į Ričmondo rūmus.

Pajuntu, kaip Ana Klevietė susverdėja.

— Jis taip pat atvyks?

— Ne.

Taip visos suprantame, jog karalienė ištremiama. Jeigu mieste siaustų epidemija, karalius tikrai nebūtų plaukiojęs laivu po Temzę iki Lambeto prieplaukos ir grojęs liutnia naują meilės dainą. Jeigu upės rytinė migla neštų ligą, Henrikas išplasnotų į Nju Forestą ar Eseksą. Jis baisiai bijo ligų. Princas būtų išsiųstas į Velsą, o karaliaus mieste neliktų nė kvapo.

Todėl visi, kas pažįsta karalių, žino, jog žinia apie marą yra melas ir reiškia karalienės išbandymų pradžią. Kol vyks tyrimas, ji gyvens namų arešte, tada laukia kaltinimas, teismas, nuosprendis, įkalinimas ir mirtis. Taip buvo karalienei Katerinai, taip buvo karalienei Anai Bolein, taip bus ir karalienei Anai Klevietei.

— Ar prieš kelionę mes susitiksime? — paklausia vargšelė drebančiu balsu.

— Jo prakilnybė įsakė man perduoti, jog turite išvykti rytoj ryte. Jis būtinai aplankys jus Ričmondo rūmuose.

Karalienė susverdėja, jos kojos sulinksta. Jeigu nebūčiau prilaikiusi, ji būtų pargriuvusi. Hercogas linkteli man, lyg dėkodamas už gerai atliktą darbą, tada atsitraukia ir nusilenkęs išeina kaip pati Mirtis, atėjusi sau nuotakos.

Pasodinu karalienę į krėslą ir vieną merginą išsiunčiu vandens, o kitą — atnešti iš rūsio taurę brendžio. Kai jos grįžta, priverčiu išgerti vieną ir kitą. Ana Klevietė pagaliau pakelia į mane akis.

— Turiu susitikti su savo ambasadoriumi, — kimiai sako ji.

Linkteliu, kad ji galės susitikti su juo kada nori, tik jokios pagalbos iš jo nesulauks. Nusiunčiu pažą pas daktarą Harstą. Jis greičiausiai pietauja didžiojoje menėje. Kiekvieną kartą jam tenka glaustis prie kurio nors stalo. Klevo hercogas moka jam nepakankamai, kad galėtų įsigyti savo namus kaip padorus ambasadorius, todėl vargšelis turi misti kaip pelė karališko stalo trupiniais.

Jis atbėga tekinas ir lošteli, kai pamato karalienę, susirietusią savo krėsle, tarsi pervertą peiliu.

— Palikite mus, — įsako Ana.

Nupėdinu į kitą kambario galą, bet neskubu išeiti. Stoviu tarsi sergėdama duris, kad niekas neįeitų. Nedrįstu palikti jos vienos, nors nesuprantu, apie ką kalbama. Net ir žinodama, kad ant molo yra sargybinių, negaliu rizikuoti, kad ji perduotų jam savo brangenybes ir abu pro asmeninio kambarėlio duris išsmuktų į sodą, o iš jo — prie upės.

Jie šnabždasi savo kalba. Matau, kaip ambasadorius purto galvą. Ji verkia, bando jam kažką pasakyti, o daktaras Harstas glosto jos ranką, alkūnę, tarsi šunų varovas, raminantis išsigandusią kalę. Atsišlieju į duris. Ne šiam daktarui sugriauti mūsų planus. Šitas žmogelis vis dar suks galvą, kaip padėti karalienei, kai ši lips ešafoto laipteliais. Jeigu karalienė gali pasikliauti tik daktaro Harsto pagalba, galima sakyti, kad jau yra mirusi.